Tag Archives: kalėdos

Gyvenimo spa….pamokos :)

24 Gru

Toks keistas tas gyvenimas, visą laik tik mokaisi, o jau kai žmogus pensijoj, rodos jau pradeda suprast tą gyvenimą, ima ir miršta. Ir taip visad.

Bet va, kai turi labai daug laiko viskam apgalvot, taip ir matai, ką blogai darai, ar padarei.

Na , vienas iš mano posakių “Gyventi tampa sunku, kai turi per daug laiko apmąstymams“. Geriausiai negalvoti, bet kai tai neišvengiama …

taip sunkiai ir gyveni, vis sukasi mintys, ar taip gerai, ar anaip geriau… Imi gailėtis dėl kažkokių tai poelgių… BET!…neretai tai išeina ir į naudą. Pavyzdžiui,supratau labai paprastą dalyką, kad visą gyvenimą dariau tokią klaidą, dėl kurios normaliai egzistuoti buvo sunku – ieškojau tobulybės. Ir ne bet kur, o žmonėse. Turėjau draugų, bet kai kuriuos jų praradau, nes jie turėjo minusų, kurie man itin trukdė toliau bendrauti su jais. Dabar, būdama su savom mintim, suprantu, kad žmogus n i e k a d a nesikeičia, jei jis toks yra – tebūnie. Tavo teisė rinktis, bendrauti ar ne. Bet manau, tiesiog reikia mokėti prisitaikyti… ir mažiau galvoti apie jo blogąsias savybes, kai jis turi nemažai ir gerų.

Niekada nereikia žmogaus pulti dėl jo prigimties 🙂

O šiaip … Pabodo visur tas nenaturalumas , vaidyba, veidmainiškumas, amžini pykčiai ir savanaudiškumas… Norėčiau, kad bent vienais metais, bent vieną akimirką visi būtų nuoširdūs, laimingi, na maždaug tokie, kaip per senus, amerikietiškus Kalėdinius filmus 🙂

Todėl, būkit geri, nuoširdūs, mylėkit . Tiesiog gyvenkit taip, kad ateity anūkai sakytų “Kai užaugsiu, būsiu putiova/s kaip mano senelis/močiutė!“

Ir klausykit šitos :

Orange Music – Feel You Feat. Mirjam (Vocal Mix)

Deja neturiu galimybės šiuo metu uploadinti …

Draugė- E. Kerzė 🙂

Pavadinimo nereikia ☺

10 Gru

Jau po 3 val.nakties, o miegot visai būtų kvaila, kai mintys plūsta .
Gražu. Gyvenimas gražu 🙂
O šiaip, tai kvailas tas žmogus, kuris sukūrė posakį “Rytas už vakarą protingesnis“. Dažniausiai genialios mintys “ateina“ naktį.
Vat tokiu metu ir galima sugalvot ką dovanot šeimai Kalėdom, kokias vaišes ruošt. O ypač, kokią čia gimtadienio šventę padaryt sūneliui, kad jam tik būtų įspūdingiau . Vis gi pirmasis.
Dar reikia prisiminti tuos, kuriuos gal būt įskaudinau ar įžeidžiau ir būtinai atsiprašyti.
Gi greitai bus naujieji 2011-ieji, tad juos reikia pasitikti švaria sąžine, ramia širdim, reikia iš atmintinės ištrinti visus blogus prisiminimus, kad tilptų naujų gerų prisiminimų. Jaučiu , kad ateinantys metai bus ypatingi. Todėl reikia tam pasiruošti.
Bet dabar … nebežadėsiu nieko naujiems metams, nes viskas greit užsimiršta, o aš ne iš tų žmonių, kurie pažadais švaistosi.
Gražu.Gyvenimas gražu 🙂
…Na gal tik nusipirkti(nebent kas padovanos :>) hostingą ir domeną tinklaraščiui ir aišku daugiau jo nebeapleisti. 🙂
Ir be abejo , rašyti ilgus ir tikrai įdomius postus (ne kaip šis).

Pailsėkit, pasauliečiai prieš naujus metus/darbus.
Jaukios nakties.

 

wham!

3 Gru

Juk gi Kalėdos tuoj !!!
O kai Kalėdinė nuotaika jau lydi nuo rugsėjo ….

Vienintelės ir nepakartojamos Kalėdos

12 Spa

Kuo šalčiau – tuo man smagiau. Jaučiu, kaip greitai artėja Kalėdos, kurias taip Dievinu.Ir vis gi, prisiminiau, kokios nerealiai tobulos buvo mano praeitos Kalėdos…SM forume, šį pasakojimą parašiau temai “Romantiškiausias mano gyvenimo vakaras...“ . Nusprendžiau jį parašyti ir čia…

Kalėdos – man visuomet buvo pati pačiausia, šilčiausia, jausmingiausia šventė. Per kiekvienas Kalėdas iškrenta ašaros- nei tai liūdesio, nei džiaugsmo.. Tiesiog tokios tos neapsakomos, šiltos, jaukios nuotaikos.
Mėnuo iki Kalėdų. Žinojau, kad jos bus pirmos MŪSŲ Kalėdos. Norėjau , kad jos būtų tobulos.Viską kruopščiai planavom.Vakarais sugulę svajojom, kaip mums bus gera, kad tai bus pati nuostabiausia, įsimintiniausia šventė mums abiem. Gi tai – šeimos šventė! O mes buvom naujai iškepta, be proto įsimylėjusi šeima.Kad ir turėjom mamas ir pan.,norėjome sutikti šias Kalėdas dviese, tik dviese.Juk mes buvom išprotėję vienas dėl kito. Nebeliko, nei draugų, net pažįstamų. 24/7 praleisdavom tik kartu, o kitus pamiršom, lyg pasaulyje egzistuotume tik mes.
Ėjo laikas, iki šventės vis mažiau laiko…
Deja… tą nelemtą gruodžio 19dieną, sužinojau, kad sergu ir turiu gultis į ligoninę.“Kodėėėėl? Negi tai negali palaukti, juk tik kelios dienos?!“ Deja, mūsų prašymų niekas neišgirdo.Vis kartojo, kad sveikata daug svarbiau ir nebėra ko laukti.Bet gi… atstumas – 60 km vienas nuo kito. Verkiau, o kas daugiau beliko.
Dienos dižiausiąją dalį – prakalbėdavom telefonu.Ar tiesiog atvažiavęs sėdėdavai pas mane iki vakaro. Linksminai mane, nors ir pačiam buvo sunku. Žinojom, tą lauktą dieną sutiksim – tu vienas, aš – viena.Bet bent telefonu būsim vienas šalia kito. Bijojau, kada ateis tas laikas, maniau, kad reikės sėdėti palatoje ir verkti, žinant, kad kažkur žmonės šiuo metu sveikina vienas kitą, džiaugiasi, šypsosi ir yra laimingi, galintys būti kartu…
Toji diena. Laukiu tavęs, skaičiuoju minutes kada pamatysiu. Pagaliau! Džiaugėmės, kad bent šiuo metu esame ne atskirai. Laikas lėkte pralėkė.
20 val. vakaro – lankymo valandos baigiasi.O širdis daužosi …gi jau reikia atsisveikinti…Ačiū Dievui – į palatą atėjo tikriausiai pati mieliausia, geriausia, supratingiausia seselė pasaulyje!Suprato ji, kad mums nelengva. Pasiūlė mano mylimajam slapčia pasilikti nakvynei !Džiaugėmės be proto…Tačiau pagalvojau, kad gal būt ji sutiktų nakčiai mane išleisti namo … Ir ką gi, sutiko!Pamaniau, kad ji angelas ! Vis gi, atsakomybė krenta ant jos pečių, nes man tam tikru laiku reikia susileisti vaistus (3 injekcijas į veną), o ir kelias ne toks trumpas – ~60 km + slidžiu keliu…
Apsirengiau, pasiėmiau vaistus ir su kateteriu ir plačiausia šypsena, vis dar dėkodama, tiesiog nuskriejau į mašiną!
Pagaliau grįžome. Kad ir buvau vaistų nualinta, su kateteriu rankoje, iš kart supratau – tai pati geriausia diena mano gyvenime.
Kartu juokėmės, gėrėme vyną, gaminom įvairiausius patiekalus .. O minutėmis – džiaugėmės vienas kito artumu, bučiavomės ir tiesiog sproginėjom nuo meilės ir aistros. Buvom kartu, branginom kiekvieną minutę … Tiesiog gulėjom, žiūrėjom vienas į kitą, šypsojomės, bendravome akimis. Buvo toks artumas … Rodės, kad mes – vienas žmogus.Viena siela.
Ramiai užmigau tavo glėby. Buvo šilta, jauku .. Artėjo rytas.Pabudome susikabinę, besišypsantys. Žinojau, kad tas vakaras baigės, bet vis dar šypsojaus.Geresnių Kalėdų iki šiol neturėjau ir vis dar abejoju, kad turėsiu.Tai buvo romantiškiausia ir iš vis nenupasakojama. Iš ties, maniau, kad šitaip gali būti tik pasakose.Taip ir yra.Tik tos pasakos herojai esame mes. Tai – pasaka be galo…

570075